Monday inspiration

Be strong. Be inspired. Be happy.

In the night air

 Čia yra mano grupiokai (lygiai pusė jų). Tai žmonės, kuriuos per labai trumpą laiką pamilau ir priėmiau kaip šeimą, o jie taip pat priėmė mane. Niekaip negaliu jais atsidžiaugti, viskas skamba per daug neįtikinamai,kad būtų tiesa, bet, matyt, kartais gyvenime gali tikrai pasisekt.
Šį praėjusį penktadienį po paskaitų visi kartu Vilniuje įsėdom į senolį autobusiuką ir išdardėjom į Panevėžį. Viskas vėl įvyko visiškai spontaniškai, bet neįtikėtinai smagiai. Senasis autobusas tris valandas mus pakratęs atidavė Panevėžio stočiai, kurioje su pasitikimo plakatu mūsų laukė vietinės grupiokės. Kai pasijuokėm išplakato, mum aprodė visą miestuką, kuris pasirodė labai jaukus, ir patraukėm link grupės draugės namų, kuriuose ir dūkom visą naktį. Buvom visą vakarą susiplanavę - ką, kur, kaip ir kada veiksim, bet gyvenimas visuomet stebina - išmušė skaitiklius ir visame dideliame name dingo elektra. Iš pradžių visi kiek išsigando, bet tai pasirodė esąs geriausias vakaro įvykis. Mes prisidegėm tuntus žvakių, kieme krosnyje išsikepėm šašlykų, kad turėtumėm muzikos, skambinom pianinu ir žaidėm įvairius žaidimus. Prisijuokiau tiek, kad net pilvo presą suskaudo, tikrai viskas gavos šimtą kartų geriau nei net planavom. Ir dar kartą man buvo įrodyta, kad su mano grupiokais nuobodu būti negali. Daugiau tokių naktų!

Patenkinti veidai ryte

Mūsų sotūs sotūs pusryčiai

Pagaliau gavom išnaudoti nuostabų vasarišką orą

Vakarienė žvakių šviesoje

And the highway signs say we're close but I don't read those things anymore

Šiandien nudegiau veidą. Saulė jau yra tokia kaitri, kad galima nudegt veidą. Nors dažnai vis galvoju, kalbu ir rašau apie tai, kaip pavasaris jau atėjo ir kaip aš džiaugiuosi, pilnai to suvokus taip ir nebuvau. Iš tikrųjų tai keista, kad tik gegužės mėnesį suvoki ne tik tai, kad jau atėjo naujas pavasaris, bet, kadangi laikas šiais metais bėgo žaibo greičiu, kad ruduo jau baigės. Jaučiuosi lyg būčiau iškritusi iš gyvenimo rato. Lyg ir dalyvauju jame, bet iš tikro tiesiog stebiu viską iš šono karts nuo karto puse kojos įžengdama į veiksmą, sudalyvaudama koncerte ar pasilinksmindama vakarėlyje, tačiau visa kita tiesiog praplaukia pro mane. Don't get me wrong, aš nesiskundžiu - šie mokslo metai buvo vieni iš įspūdingiausių mano gyvenime. Susiradau grupę draugų, kurie atrodo yra tie, apie kuriuos žmonės pasakoja, kad kada nors juos rasi, tie, kurie lieka visam gyvenimui. Mokiausi ir išmokau daug labai įdomių ir svarbių dalykų universitete ir nei vienos jame praleistos sekundės nesigailiu, nes mane aplankė sėkmė, kuri aplanko retą žmogų - aš supratau, kad pasirinkau teisingą gyvenimo kelią (kartais vis tiek aplanko abejonės, bet tai tiesiog parodo, kad esu paprastas žmogus), žingsnis po žingsnio keliauju į vienintėlę vietą, kurioje galiu save įsivaizduoti. Pradėjau suprasti žmones geriau, išmokau, kad negalima apie žmones susidaryti vienareikšmės nuomonės, kad žmonės niekada nėra tik juodi arba balti. Žmonės stebina, jie keičiasi ir tobulėja arba degraduoja - nesvarbu, ką jie daro, jie nei sekundei nepasilieka tokie, kokie yra šią akimirką ir niekada nebebus tokie, kokie buvo praeityje, kad ir kaip to norėtum. Supratau, kad ir aš keičiuosi, ir nebūtinai visuomet į gerą. Supratau, kad reikia save stebėti ir niekada nepamesti ribos tarp pasitikėjimo savimi ir arogancijos.
Gyvenimas tikrai nebuvo nuobodus šiais mokslo metais, bet, nors jie dar nesibaigė, viskas praėjo labai greitai. Lyg trys akies mirksniai - mirkt ruduo, mirkt - žiema, mirkt - dar vis žiema ir jau po kito mirksnio atėjo pavasaris, kuriame ką tik susivokiau esanti. Bet tuoj mirktelėsiu dar kartą ir jau bus vasara, o gal ji jau bus bepasibaigianti, kai suprasiu, kad ji prasidėjo.. Nenoriu, kad gyvenimas taip lengvai, kaip smėlis pro pirštus, slystų. Dabar yra mano jaunos ir, matyt, gražiausios dienos. Aš noriu jausti, matyti ir prisiminti kiekvieną akimirką, noriu, kad tų akimirkų būtų daugiau, kad jos būtų ryškesnės. Kartais galvoju, kodėl paroje negalėtų būti daugiau valandų, kad galėčiau suspėti padaryti viską, ką privalau, bet dar + pagyventi daugiau - išeiti naktį pasivaikščiot, pagaliau pabaigti tapyti paveikslą ant durų, kurį pradėjau rudenį, pasidaryti su drauge sangrijos ir lengvai šnekučiuotis gurkšnojant ją atsigulus ant žolės. Tokie paprasti dalykai užpildo gyvenimo skyles. Tai ir yra tos mažos akimirkos, kuriomis jauti, kiek laiko praėjo ir koks dabar metų laikas. . .

Le Portfolio de Steve McCurry

 Today I somehow wandered to a photography website of Steve McCurry and fell in love with his pictures so that's why this time "Le portfolio de.." is not about fashion but life photographer. As his website (where I spent merely two hours today) claims "Steve McCurry has been one of the most iconic voices in contemporary photography for more than 30 years, with scores of magazine and book covers, over a dozen books, and countless exhibitions around the world to his name." I was amazed by his shots, they're all equally amazing but reflect a lot of different feelings. There's happiness and pain, love and hunger, despair and freedom, war and beauty, friendship, disasters and a lot more wonderful and interesting shots from all around the world.

  

  

 

 

I unconsciously chose to show all the pictures in my blog that haven't got any faces. Don't imagine why I did it. But there's a lot of faces in his website, so check it out!

I do not own any rights to these pictures.

Source: http://stevemccurry.com/

Monday inspiration

Source: weheartit

Music for my soul

I adore this song! I've been listening to it like 10 times a day, every day, the whole past week. It's a bit weird that I like this song at all. It's so not my style. I usually go for some kind of indie or rock, or oldies, or folk-blues, or something like that music. But this song is so wonderful that I can't ignore it. This extremely good feeling of freedom burns in me, when these sounds are playing. I already can see myself lying in the beach totally chilled out, listening to this song, the sun shining, the wind easily blowing and no worries in my head. Well, the video is not the way I really imagined it, but it doesn't matter, the song is still great!

Warm

Šilta. Pagaliau atėjo ir jau rimtai įsitvirtino visų taip ilgai lauktas ir labai vėlavęs pavasaris. Per savaitę iš žiemos gavome tikrą pavasarį. Auga žibutės. Žaliuoja žolė. Kas gali būti geriau? Ir, nors atsikėlus ryte jaučiausi kaip kelis kartus traktoriaus pervažiuota, atrodo, net temperatūros turėjau, dienai įsibėgėjus atsigavau ir tiesiog negalėjau likti namie.Todėl truputį pazyzusi įveikiau Eglę ir su ja išriedėjom. Vingio parkas buvo perpildytas žmonių. Matyt, visi myli tokį gerą orą. Kur be pažiūrėtum lakstė vaikai, dviračių buvo daugiau nei įmanoma įsivaizduoti vienoje vietoje, o ir pievelė neliūdėjo - ant jos gulėjo pulkai žmonių, o aktyvesni žaidė futbolą ar frisbį. Kartais būdavo net sunku apvažiuoti žmones, atrodė, lyg visi į kokį koncertą trauktų, kiek daug jų buvo. Bet pilnai suprantu šiuos žmones, taip ilgai nemačius saulės, nieko daugiau nesinori, tik sėdėti po ja valandų valandas. Su Egle tol važinėjom, kol kojos, pavargusios po ilgos žiemos, tirpti pradėjo, o tuomet atsisėdom ant žolės ir leidom saulytei glostyti mūsų veidus. Taip džiaugiuosi, kad viduryje Vilniaus yra toks didelis miškas, kurį mes vadiname parku. Nesvarbu, kad jame nuolatos randami tuntai žmonių, jis yra tikras išsigelbėjimas nuo miesto dulkių, kurios kasdien atsibosta man vis labiau. Po tokios nuostabios dienos mano nuotaika pagerėjo kokius tris tūkstančius kartų, o ir mokytis dabar nebeatrodo taip beviltiškai sunku. Myliu giedrą dangų. Myliu saulę. Myliu pavasarį.