And the highway signs say we're close but I don't read those things anymore

Šiandien nudegiau veidą. Saulė jau yra tokia kaitri, kad galima nudegt veidą. Nors dažnai vis galvoju, kalbu ir rašau apie tai, kaip pavasaris jau atėjo ir kaip aš džiaugiuosi, pilnai to suvokus taip ir nebuvau. Iš tikrųjų tai keista, kad tik gegužės mėnesį suvoki ne tik tai, kad jau atėjo naujas pavasaris, bet, kadangi laikas šiais metais bėgo žaibo greičiu, kad ruduo jau baigės. Jaučiuosi lyg būčiau iškritusi iš gyvenimo rato. Lyg ir dalyvauju jame, bet iš tikro tiesiog stebiu viską iš šono karts nuo karto puse kojos įžengdama į veiksmą, sudalyvaudama koncerte ar pasilinksmindama vakarėlyje, tačiau visa kita tiesiog praplaukia pro mane. Don't get me wrong, aš nesiskundžiu - šie mokslo metai buvo vieni iš įspūdingiausių mano gyvenime. Susiradau grupę draugų, kurie atrodo yra tie, apie kuriuos žmonės pasakoja, kad kada nors juos rasi, tie, kurie lieka visam gyvenimui. Mokiausi ir išmokau daug labai įdomių ir svarbių dalykų universitete ir nei vienos jame praleistos sekundės nesigailiu, nes mane aplankė sėkmė, kuri aplanko retą žmogų - aš supratau, kad pasirinkau teisingą gyvenimo kelią (kartais vis tiek aplanko abejonės, bet tai tiesiog parodo, kad esu paprastas žmogus), žingsnis po žingsnio keliauju į vienintėlę vietą, kurioje galiu save įsivaizduoti. Pradėjau suprasti žmones geriau, išmokau, kad negalima apie žmones susidaryti vienareikšmės nuomonės, kad žmonės niekada nėra tik juodi arba balti. Žmonės stebina, jie keičiasi ir tobulėja arba degraduoja - nesvarbu, ką jie daro, jie nei sekundei nepasilieka tokie, kokie yra šią akimirką ir niekada nebebus tokie, kokie buvo praeityje, kad ir kaip to norėtum. Supratau, kad ir aš keičiuosi, ir nebūtinai visuomet į gerą. Supratau, kad reikia save stebėti ir niekada nepamesti ribos tarp pasitikėjimo savimi ir arogancijos.
Gyvenimas tikrai nebuvo nuobodus šiais mokslo metais, bet, nors jie dar nesibaigė, viskas praėjo labai greitai. Lyg trys akies mirksniai - mirkt ruduo, mirkt - žiema, mirkt - dar vis žiema ir jau po kito mirksnio atėjo pavasaris, kuriame ką tik susivokiau esanti. Bet tuoj mirktelėsiu dar kartą ir jau bus vasara, o gal ji jau bus bepasibaigianti, kai suprasiu, kad ji prasidėjo.. Nenoriu, kad gyvenimas taip lengvai, kaip smėlis pro pirštus, slystų. Dabar yra mano jaunos ir, matyt, gražiausios dienos. Aš noriu jausti, matyti ir prisiminti kiekvieną akimirką, noriu, kad tų akimirkų būtų daugiau, kad jos būtų ryškesnės. Kartais galvoju, kodėl paroje negalėtų būti daugiau valandų, kad galėčiau suspėti padaryti viską, ką privalau, bet dar + pagyventi daugiau - išeiti naktį pasivaikščiot, pagaliau pabaigti tapyti paveikslą ant durų, kurį pradėjau rudenį, pasidaryti su drauge sangrijos ir lengvai šnekučiuotis gurkšnojant ją atsigulus ant žolės. Tokie paprasti dalykai užpildo gyvenimo skyles. Tai ir yra tos mažos akimirkos, kuriomis jauti, kiek laiko praėjo ir koks dabar metų laikas. . .