Šilta. Pagaliau atėjo ir jau rimtai įsitvirtino visų taip ilgai lauktas ir labai vėlavęs pavasaris. Per savaitę iš žiemos gavome tikrą pavasarį. Auga žibutės. Žaliuoja žolė. Kas gali būti geriau? Ir, nors atsikėlus ryte jaučiausi kaip kelis kartus traktoriaus pervažiuota, atrodo, net temperatūros turėjau, dienai įsibėgėjus atsigavau ir tiesiog negalėjau likti namie.Todėl truputį pazyzusi įveikiau Eglę ir su ja išriedėjom. Vingio parkas buvo perpildytas žmonių. Matyt, visi myli tokį gerą orą. Kur be pažiūrėtum lakstė vaikai, dviračių buvo daugiau nei įmanoma įsivaizduoti vienoje vietoje, o ir pievelė neliūdėjo - ant jos gulėjo pulkai žmonių, o aktyvesni žaidė futbolą ar frisbį. Kartais būdavo net sunku apvažiuoti žmones, atrodė, lyg visi į kokį koncertą trauktų, kiek daug jų buvo. Bet pilnai suprantu šiuos žmones, taip ilgai nemačius saulės, nieko daugiau nesinori, tik sėdėti po ja valandų valandas. Su Egle tol važinėjom, kol kojos, pavargusios po ilgos žiemos, tirpti pradėjo, o tuomet atsisėdom ant žolės ir leidom saulytei glostyti mūsų veidus. Taip džiaugiuosi, kad viduryje Vilniaus yra toks didelis miškas, kurį mes vadiname parku. Nesvarbu, kad jame nuolatos randami tuntai žmonių, jis yra tikras išsigelbėjimas nuo miesto dulkių, kurios kasdien atsibosta man vis labiau. Po tokios nuostabios dienos mano nuotaika pagerėjo kokius tris tūkstančius kartų, o ir mokytis dabar nebeatrodo taip beviltiškai sunku. Myliu giedrą dangų. Myliu saulę. Myliu pavasarį.
No comments:
Post a Comment